Šiek tiek apie DnD

DnD - tai Dungeons and Dragons,”požemiai ir drakonai” - RPG (role playing game - žaidimas rolėmis) kooperatyvus žaidimas, kurio metu žaidėjai perkeliami į mistinį ir fantastinį pasaulį, kuriame gyvena elfai (elves), nykštukai (dwarfs), žmonės, ir ne tik, kupiną magijos ir burtų, karių ir karalių, gyvų numirėlių, raganų ir demonų politinės intrigos, civilinio karo, nesiliaujanciu puotų, nuotykių….gyvenimo, kurį žaidėjai patiria ir stebi per savo sukurtus veikėjus. DnD žaidimas kupinas laisvės, kuriame žaidėjai laisvai renkasi savo rasę, klasę (“profesiją”) ir pagal turimus gebėjimus - veiksmus, nusakydami ką jie nori daryti, o DM (Dungeon Master - požemio valdovas) nusako jų veiksmų rezultatą. DnD taisyklių sistema ir dalinai unikalūs kauliukai (d20 - “dice” - kauliukas su 20 pusių”), suteikia pasauliui “rėmą” į kurį remiasi DM ir žaidėjai. DnD tai daugiaveidis žaidimas, kur nuotykių ieškotai ras nuotykių, ištroškę atradimų - turės ką atrasti, tie kas norės pasinerti į svetimą gyvenimą, įsikūnyti į savo veikėją, tai irgi galės daryti, tie kas tiesiog norės kovoti - tam ir turės progų ir netgi tie, kurie tik norės viską stebėti -ir tie ras sau nišą DnD žaidime.

...PiD - požemiai ir drakonai trumpinys lietuviškai - neskamba taip gerai kaip DnD, tad lai nesupyksta lietuvininkai, kad asmeniškai vartosiu DnD...

DM vardas kiek klaidinantis, mat jis atsakingas ne visai tik už požemį. Jis atsakingas už visą pasaulį, o tiksliau, jo siekis yra pateikti DnD pasaulį kiek įmanoma arčiau realybės, o tai reiškia, jog jis atsakingas ir už vietovių apibūdinimą, veiksmų atomazgą, priešų ketinimus, monstrų veiksmus, sutiktus kitus veikėjus (NPC - non player character - ne žaidėjo valdomas veikėjas) nuotykio eigą. DnD nėra antagonistinis žaidimas, jame nėra “nugalėtojo”ar “pralaimėtojo”, kaip minėta, tai - kooperatyvus žaidimas, jį žaidžia visi kartu, tik iš kiek kitokios perspektyvos. Visi kartu “pasakoja” savo veikėjų istoriją ir nors atrodytų, kad DM, atsakingas ir už priešus (ir vien vardas ką nusako) yra pagrindinis blogiukas - visgi taip nėra, DM nėra tikslas “kenkti” žaidėjam, jo tikslas, kad veiksmas ir žaidimas judėtų tolygiai, kad priešai ir apskritai sutiktas pasaulis, elgtūsi atitinkamai.

”...tai ne AŠ puolu jus, o ta goblinų šutvė…”

Žaidimas smarkiai apibendrinus susideda iš 2 dalių - “nuotykių fazė”, tai keliavimas iš taško A į tašką B, kalbėjimas su sutiktais veikėjais, prekybininkas, piktadariais ir t.t. ir “kovos fazė”. DnD yra taktinis kovos žaidimas (kurį galima žaisti ir “theater of the mind” - “tiesiog savo galvoje” nenaudojant figūrėlių ar žetonų, tiesiog ridenant kauliukus ir sakant kas ir kaip) , kur DM ištarus esminius žodžius “ridenkite iniciatyvą” prasideda kova, jos metu priešai ir veikėjai (reprezentuojami ant languoto paviršiaus figūrėlėmis, žetonais ar kad ir tiesiog saldainiais) veikėjai juda langeliais, pagal nustatytą eilės tvarką, eidami pakaitomis tarp savęs ir priešų, naudoja savo turimas galias, gebėjimus, daiktus. Po kovos veikėjai gauna XP (experience points - patirties taškus), ko pasakoje įgauna naują “lygį” (level) tobulina savo veikėją, taip išmokami naujų sugebėjimų ir tapdami stipresniais. Miestuose ar po kovos, rasdami lobius ar gaudami atlygį už nuveiktus darbus, veikėjai užsidirba pinigų, kuriuos galės išsikeisti į geresnę įrangą, nusipirkti paslaugų, nusisamdyti pagalbos ir kt. Žaidimo metu žaidėjai netgi galės įkurti savo tvirtoves, burtininko bokštus, pilis jei tik to panorės, į kurias pritrauks pasiekėjų, tobulins ir išnaudos kaip nuspręs.

Net ir jei prasideda kovos fazė, nereiškia, kad kalbėti ar atlikti kitus veiksmus beprasmiška - pabandykite pakalbinti savo priešus, nustebsite...

Svarbu nepamiršti, kad viskas sukasi apie žaidėjų veikėjus, kurie yra žaidėjų langas į šį pasaulį, tad žaidėjai viską mato ir girdi veikėjų akimis ir ausimis. Tai veikėjai, kurie gyvena tame pasaulyje, turi savo motyvus, norus ir siekius, priežastis dėl ko jie keliauja. Čia ir atsiranda kita dedamoji žaidimo - ("The RP in RPG" - role play) “žaidimas rolėmis”.
Veikėjas ir žaidėjas nėra visiškai tas pats, žaidėjai žinos viską, ką žinos jų veikėjas, bet veikėjas gali nežinoti to, ką žino žaidėjas (nuo minimalių nuotrupų ”už žaidimo” - apie veiksmus ar įvykius kol jis buvo įkalintas ar be sąmonės, iki tokių kaip pažangios inžinerijos išmanymas “ką tik nuo plūgo” naujai iškeptam nuotykių ieškotojui). Kaip žaidėjas rinksis perteikti savo veikėją - yra jo paties reikalas. Ar tai bus tik žodžiais ar kas kartą jis “išvaidins” savo veikėjo poelgius - kalbės pakeistu balso tonu ir grimasuos ar tik pasakys/ apibūdins ką jis nori daryti. Čia nėra nei prievartos, nei griežtų “taisyklių” - kiekvienas randa sau prieinamą ir patinkamą metodą, o visa kita (jei to reikia) atlieka DM, bet jis niekada (nebent išimtinis atvejis arba tai bus sutarta su žaidėju) nedės žodžių į jo burną ar poelgių, kurių jūs nebūsite nurodę - jūsų veikėjas, yra jūsų.


Žaidėjų veikėjų siekiai yra jų pačių rankose ir nebūtinai turi sietis su kitų žaidžiančių siekiais, netgi bendra misija. Siekiai gali susiformuoti kuriant veikėją arba atsirasti žaidimo metu - galbūt kažkas ieškos savo dingusios sesers, meilės, gal bus burtininkas, siekiantis nemirtingumo, galbūt riteris, norintis atkurti savo žlugusi ordiną, galbūt nesantuokinis karaliaus sūnus, siekiantis teisės į savo karalystę, galbūt nori būti tuo, kuris ras legendinę Vecnos ranką ar dingusią Parnasako karalystę.

"...mūsų priešas bendras, tad aš keliausiu su jumis...kol kas..."

Kad ir koks nuostabus ar nepakartojamas herojus visgi mirtis….neišvengiama nei vieno ir kartais taip nutinka, jog veikėjas miršta. Svarbu žinoti, kad veikėjo mirtis, tai ne žaidimo pabaiga,o tiesiog to veikėjo istorijos pabaiga (o galbūt ne...pasaulis fantastiškas, kaip kažką sugrąžinti iš anapilio tikrai gali būti būdų….) ir žaidėjas gali susikurti naują veikėją buvusio veikėjo lygio (level) ir susigalvojęs priežastį kodėl jis prisijungė prie būrio ir tęsti savo žaidimą.

“...kerštaujantis brolis? Paslaptingas agentas….pasiųstas galbūt Dievų ištaisyti negandą? Tiesiog būriui reikėjo naujo mago ir štai, sutiko tave smuklėje kur pakeliui?..."