Act II LoM 12/03

From the perspective of Morah :

Gavai pakvietima vėlai, ilgai svarstei ar eiti - tokios šventės tikriausiai niekada tavęs netrauke. Bet girdėjai, kad Highpriest Halbard, Kiara Nook, Evidel Storm, Creo and Ed as well as Erdiror dalyvaus. Žinojai, kad veluosi į šventę, bet vis dėl to nusprendei atvykti. Pora dienų keliavai iš šiaurės į Pietus ir po poros dienų kelionės jau artėji prie šiaurinių vartu į Nexus miestą. Tik akimirka, bet jau tamsi žiemos naktį pūstant sniegui bet apšviesta pilnaties laukyme tarsi aptemo vos akimirkai - lyg kažkas būtų uždenge menuli, gal tiesiog debesis. Staiga iš niekur, pradėda skambėti miesto varpai - akimirka galvoji praneša apie įvykusią santuoka... Bet - vienas, du ir trys - tai mūšiai skelbiantis pavoju, įskubi į miesta, sargybos prie vartų net nėra - matai kaip visi susitelke kitur - čia krenta ne sniegas, o pelenai iš dangaus. Galinga liepsna padega dalį miesto ir jis kaip degtukai užsiliepsnoja. Apšviestas ugnies, kurią pats spjaudo - negali patikėti prieš tave nors ir tolokai bet didžio kaip dalis miesto gigantiškas raudonas kaip kraujas drakonas - pamirksi kelis kartus nes tau gal pasirodo o gal ir ne - kažkas ant šio drakono, jo raitelis?
Bėgi link pilies, kur žinai ir matai yra daugiausia civilių, užmiršdamas visą kita bent šia akimirką, petim atsitrenki į ne vieną žmogų, kuris bėga kiek kojos gali iš miesto. Kol pribėgi prie pilies, matai daugiau nei puse miesto dega, drakonas nusileidžia prie pilies ir palenkia kaklą - kažkas nuo jo nulipa... Baltas kaip sniegas, bet su ragais kaip prieš tai matyti velniai. Iš pilies išeina Marina, Tulius Marcus the Fifth(jaunikis), Creo, Ed, Evidel ir Eridor. Drakonas užema visa miesto aikšte savo didžiu. Arch'as ir Vudark kažka pasako ir gana greitai dingsta ir drakonas pakyla viršun kartu su raiteliu, o tavo draugai su kažkuo sutike juda link vartų, bet prieš juos staiga prasiveria keli portalai - ir čia męs grįžtam į sesija.

Padėti Elfams :

Kai jūs pasirenkant eiti pro vartus, kurie lydi į Elfu žemes - jūs esate vidury misto ir matot kaip begalo teisiklingose ir gražiose rikiuotėse elfai ginkluojasi ir ruošiasi mūšiui, prieš jus šviesių plaukų galbūt dvidešimties atrodantis elfas, su paauksuotais šarvais, dviem durklais šonuose ir lanku bei gal dvyliką už jo stovinčiu lankininkų - pasisveikina su Eridoro ir vedasi jūs ant miesto sienos. Matote undead armiją, tūkstantčius gal net dešimtis tūkstantčių ir padarus, kurie turi ne vieną bet daugeli akių supuvsios mėsos ir kekviena iš tų akių leidžia keista magija į ginančius miestą elfus.
((Karalius stovi pries karius, salia didelio azuolo, devi full plate sarvus, jo ilgi sviesus plaukai krenta ant jo sarvu, skydas su azuolo simoboliu (Dievo Sylvanus simbolis) ir kardas sone))

„Mano žmones, šeima“, – per proskyną aidėjo Karantiro balsas, nešantis šimtmečių svorį. "Metų laikų ciklas sukasi, o kartu su juo baigiasi ir mano priežiūros dienos. Artėja laikas, kai aš tapsiu vienas su tais medžiais, kurie mus globojo per amžius. Tačiau mūsų egzistavimo daina yra dar nebaigta, nes šešėlis krito ant mūsų šventos žemės“. Jis pakėlė ranką, rodydamas į miško pakraštį, kur grėsė tamsa. "Suardyta gamtos pusiausvyra, subtilus šokis tarp gyvenimo ir mirties. Bjauri, jėga iš požemio gelmių, siekia pažeisti šventą ribą, saugančią mūsų karalystę nuo veržiančios tamsos."

Atrodė, kad oras tapo sunkesnis, nes Caranthiro žvilgsnis sustiprėjo. "Negalima leisti, kad ši negyvų grėsmė, iškreiptas pasityčiojimas iš gyvybės, išniekintų mūsų namų šventumą. Mūsų, kaip Fey karalystės sergėtojų, pareiga yra aiški. Mes vieningi prieš šią veržiančią mirties bangą."

Subtilus ryžto ūžesys nuvilnijo susirinkime. Karanthiro akys, šimtmečių senumo, bet vis dar liepsnojančios nuožmios dvasios, nužvelgė jo žmonių veidus. "Tai ne tik karas už mūsų fizinę egzistenciją, bet ir kova už pačios savo būties esmę. Jei susvyruosime, požemis atims ne tik mūsų gyvybes, bet ir ryšį su Fey, mūsų ryšį su amžinuoju gyvenimo šokiu. ir atsinaujinimas“.

Jis sugriebė gniaužtą lazdą – senovinį artefaktą, perduodamą iš kartos į kartą. „Kadangi susiduriu su neišvengiamu miško glėbiu, Angararado gynybą patikiu kiekvienam iš jūsų. Tegul mūsų tėvynės šaknys mus įtvirtina šią pavojaus akimirką. Tegul mūsų senų medžių lapai apsaugo mus nuo tamsa, kuri siekia mus apgaubti“.

Karanthiro balsas, nors ir nualintas laiko, skambėjo stipriai, kuri paneigia jo amžių. „Paimkite ginklą, mano giminaičiai, ir, miško galiai tekančia jūsų gyslomis, atremkite šią nešventą invaziją. Tegul mūsų protėvių dvasios vadovauja jūsų tikslui, o žemė po mūsų kojomis tekyla pasitikti mūsų priešus. Elfų karaliui baigus savo kalbą, elfai buvo ryžtingai vieningi, pasiruošę ginti Angarradą su ryžtu, kuris aidėjo per senovinius medžius, harmoningą nepaisymo melodiją prieš įsiveržiančią tamsą.

(sneka aiskiai ir raiskiai)- King Caranathir

(roll 1d4 in how many rounds will King join the fight with the party)

Padėti Druid'ams:

Kai jūs pasirenkat keliauti pro iš tarsi šakų ir medžio kamieno sudaryto portalo, atsiduriat pastato viduje, priešais guli keli sužeisti studentai, keli jau nebejuda visai, tie kurie liko gyvi nudegusiom galūnem ir veidais... C. Robin veido dalis nudegusi bet matote kaip jis kartu su meška jam iš dešines bando padėti kitiems sužeistiems studentams. Archdruid'as Arin, pagrindinis mokyklos druidų mokytojas ir gal šia akimirką vientintelis, tik šalia jo - Kael, kuris semiasi galis iš kitų dievybiu, nelabai žinomu ir nelabai mėgstamu. Warlockas kitaip sakant. Atmosfera čia labai karšta - na pati temperatūra mokykloje sieka galbūt +37 ir užuodžiat dūmus. Archdruid Arin padėkoja atvykusiems Creo ir Ed ir prašo padėti nugalėti iš niekur į jų mokyklą pro portalą į Element of Fire atsidarius ir atėjus Elementals. Lyra mirė bet nežinia kada.

((Archdruid Arinas yra trumpais rudais plaukais, dominuoja misko spalvu rubai - atitinkantis dabartini ziemos sezona. Ir lazda panasi i maza medi, kurio virsune lengvai liepsnoja))

"Šventame gamtos pasaulio šokyje nesuderinama nata sugriovė pusiausvyros simfoniją. Mes, laukinės gamtos prižiūrėtojai, stovime prie atkūrimo slenksčio. Taisykime gamtos gobeleną, ausdami atgal sutrupėjusius siūlus. Galingo vėjo aidos, skatinančios mus pirmyn, aukos neturi būti veltui; tai turi būti pagrindas, ant kurio atkuriame harmoningą neprijaukintų sferų ritmą. Kad ir kokia kaina būtų, mes stengsimės mokėkite ją noriai, nes šventos pusiausvyros išsaugojimas yra mūsų iškilmingas reikalavimas“.

(Balsas prikimes siek tiek)- Arhdruid'as Arin

(Gali užpulti assassins kada mažiausiai tikėsis)