Tvirtas ir apgauptas rimties pusorkis paladinas, paskutinis šventosios liepsnos ordino narys. Ieškantis ordino išdaviko - paladino vardu Margos bei ieškantis būdo atkurti savo ordino artefaktą - Alphanox kardą. Malag Half Orc Paladin (oath of vengence) Soldier (relic - banner, broken sword) Personality Traits: I face problems head-on. A simple, direct solution is the best path to success. I’ve lost too many friends, and I’m slow to make new ones. I face problems head-on. A simple, direct solution is the best path to success. I’ve lost too many friends, and I’m slow to make new ones. Ideals: Independence. When people follow orders blindly, they embrace a kind of tyranny. (Chaotic) Nation. My city, nation, or people are all that matter. (Any) Independence. When people follow orders blindly, they embrace a kind of tyranny. (Chaotic) Bonds :Those who fight beside me are those worth dying for. I fight for those who cannot fight for themselves. Those who fight beside me are those worth dying for. Flaws: My hatred of my enemies is blind and unreasoning. Malag gimęs po didžiausios orkų ordos antpuolio, kurį buvo matę šiaurės žemių žmonės paskutiniuosius šimtmečius, nusiaubimu, praėjus metam po paskutinio reido, jau mirtančios ir naikinamos ordos liekanų, jis gimė moteriai, kuri mylėjo jį tiek pat, kiek gyvenimą ir savo pareigą. Būti pusorkiu tuo metu, tai reiškė kitiem priminti kančias, ugnį ir niokojimą, tai reiškė dvigubą darbą ir vienu ar keliais rykštės kirčiais daugiau nei kitiem už nusižengimus. Šventosios ugnies ordinas, buvo įsikūręs stačių kalnų papėdėje, masyvi tvirtovė ir aplinkinis miestelis buvo prisišliejęs prie dūlančio stačiašlaičio kalno, tai buvo paskutinis šio sukarinto ordino bastionas,vos atsilaikęs prieš ordos mestus išbandymus ir tai buvo bastionas, kuris saugojo senąsias ordino relikvijas bei bandė atgaivinti gestantį ordino palikimą. Vieną naktį jis buvo pažadintas baisaus triukšmo ir riksmų bei smalkių kvapo, jis išlėkęs iš barakų rado tvirtovę apimtą neregėtos audros, žaibai talžė žemę kas sekundę, vėjai kone lupo stogus ir mėtė karius aplink - vaizdą nebūdingą tvirtovei - visišką chaosą tvirtovėje, kuri visa degė ir atrodė it siaubiama dievų įniršio iš dangaus. Vedamas instinktų, o galbūt kitų jėgų jis pasileido tiesiai į pagrindinę bastilijos dalį, kur dažniausiai būdavo magistrė. Ten, jis ją rado deginčioje salėje, prispaustą masyvios lubų sijos, rankose laikančią sulūžusį savo kardą. Nors oras degte degė, visgi jis nulėkė prie jos ir nors ir liepsnos laižė jo kūną, jis bandė pakelti siją, visgi ši pasirodė per sunki, magistrė, suėmė jį už veido ir paskutinį kartą prisitraukus pabučiavo į kaktą, tada, įdavė sulūžusį kardą ir liepė keliauti į saugyklą ir paėmus ordino relikviją, bėgti kiek kojos nešą toliau, niekada neatsigręžiant. Ne liepė, bet įsakė. Kai ėmė salė griūti, ji bandė jam kažką pasakyti: “...tai Margos’o darbas……” bet jis buvo nustmas magistrės, o jos žodžiai taip ir liko nebaigti, kai sugriuvo stogas….dūstantis nuo smalkių ir kostintis nuo pelenų, numetęs nuo savęs pavieniais degančias lentas ir atsistojęs dar trumpai stebėjo šėlstančią liepsną priešais save, kur ką rik gulėjo magistrė ir tada leidosi bėgti. Nubėgęs į saugyklą šią atrakino įduotu sulūžusiu kardu, kurio rankena pasirodė esą raktas. Didelėjė salėje, kai drebėjo sienos ir jis galėjo prisiekti, kad kažkas užriaumojo, relikviją rado ant centrinio pjedestalo. Aptrintas ir sulūžęs kardas buvo ordino vertingiausia relikvija ir apie ją težinojo vos keletas. Malagui garbė apie ją žinoti teko, kaip magistrės sūnui. Nulupęs nuo sienos vėliavą su ordino simboliu, jis suvyniojo relikviją ir pasileido bėgti, pakeliui griebdamas vieną ar kitą daiktą į rastą krepšį, jis vykdė tai, kas jam buvo liepta…bėgti ir neatsigręžti…. Bėgdamas jis girdėjo kaip dangus žaibais talžė tvirtovę. Jis girdėjo kaip griuvo kalnas ir trupėjo tvirtovės sienos, kaip garsiai pleškėjo ugnis, kaip graudžiai rėkė tie, ką prarijo liepsnos ar žaibai. Jis vis vien bėgo. Bėgo tol, kol tiesiog jo kūnas išseko ir jis susmuko miško glūdumoj, taip toli nuo tvirtovės, kad danguje tesimatė blausus šviesos taškelis, kur degė jo namai. Ten jis užsibintavo savo žaizdas ir užsikūręs mažą lauželį, paėmęs deglą, jis ant savo rankos degančia šaka išraižė vieną vardą “Margos” į savo rankos odą ir davė keršto priesaiką…tuo metu kur tyvuliuoja amžinybė kaip begalinė sielų jūra, kažkas juo susidomėjo…

Malag
Half Orc
Paladin (oath of vengence)
Soldier (relic - banner, broken sword)
 
Personality Traits: I face problems head-on. A simple, direct solution is the best path to success. I’ve lost too many friends, and I’m slow to make new ones. I face problems head-on. A simple, direct solution is the best path to success. I’ve lost too many friends, and I’m slow to make new ones.
Ideals: Independence. When people follow orders blindly, they embrace a kind of tyranny. (Chaotic) Nation. My city, nation, or people are all that matter. (Any) Independence. When people follow orders blindly, they embrace a kind of tyranny. (Chaotic)
Bonds :Those who fight beside me are those worth dying for. I fight for those who cannot fight for themselves. Those who fight beside me are those worth dying for.
Flaws: My hatred of my enemies is blind and unreasoning.
 
 
Malag gimęs po didžiausios orkų ordos antpuolio, kurį buvo matę šiaurės žemių žmonės paskutiniuosius šimtmečius, nusiaubimu, praėjus metam po paskutinio reido, jau mirtančios ir naikinamos ordos liekanų, jis gimė moteriai, kuri mylėjo jį tiek pat, kiek gyvenimą ir savo pareigą. Būti pusorkiu tuo metu, tai reiškė kitiem priminti kančias, ugnį ir niokojimą, tai reiškė dvigubą darbą ir vienu ar keliais rykštės kirčiais daugiau nei kitiem už nusižengimus. Šventosios ugnies ordinas, buvo įsikūręs stačių kalnų papėdėje, masyvi tvirtovė ir aplinkinis miestelis buvo prisišliejęs prie dūlančio stačiašlaičio kalno, tai buvo paskutinis šio sukarinto ordino bastionas,vos atsilaikęs prieš ordos mestus išbandymus ir tai buvo bastionas, kuris saugojo senąsias ordino relikvijas bei bandė atgaivinti gestantį ordino palikimą. Vieną naktį jis buvo pažadintas baisaus triukšmo ir riksmų bei smalkių kvapo, jis išlėkęs iš barakų rado tvirtovę apimtą neregėtos audros, žaibai talžė žemę kas sekundę, vėjai kone lupo stogus ir mėtė karius aplink - vaizdą nebūdingą tvirtovei - visišką chaosą tvirtovėje, kuri visa degė ir atrodė it siaubiama dievų įniršio iš dangaus. Vedamas instinktų, o galbūt kitų jėgų jis pasileido tiesiai į pagrindinę bastilijos dalį, kur dažniausiai būdavo magistrė. Ten, jis ją rado deginčioje salėje, prispaustą masyvios lubų sijos, rankose laikančią sulūžusį savo kardą. Nors oras degte degė, visgi jis nulėkė prie jos ir nors ir liepsnos laižė jo kūną, jis bandė pakelti siją, visgi ši pasirodė per sunki, magistrė, suėmė jį už veido ir paskutinį kartą prisitraukus pabučiavo į kaktą, tada, įdavė sulūžusį kardą ir liepė keliauti į saugyklą ir paėmus ordino relikviją, bėgti kiek kojos nešą toliau, niekada neatsigręžiant. Ne liepė, bet įsakė. Kai ėmė salė griūti, ji bandė jam kažką pasakyti: “...tai Margos’o darbas……” bet jis buvo nustmas magistrės, o jos žodžiai taip ir liko nebaigti, kai sugriuvo stogas….dūstantis nuo smalkių ir kostintis nuo pelenų, numetęs nuo savęs pavieniais degančias lentas ir atsistojęs dar trumpai stebėjo šėlstančią liepsną priešais save, kur ką rik gulėjo magistrė ir tada leidosi bėgti. Nubėgęs į saugyklą šią atrakino įduotu sulūžusiu kardu, kurio rankena pasirodė esą raktas. Didelėjė salėje, kai drebėjo sienos ir jis galėjo prisiekti, kad kažkas užriaumojo, relikviją rado ant centrinio pjedestalo. Aptrintas ir sulūžęs kardas buvo ordino vertingiausia relikvija ir apie ją težinojo vos keletas. Malagui garbė apie ją žinoti teko, kaip magistrės sūnui. Nulupęs nuo sienos vėliavą su ordino simboliu, jis suvyniojo relikviją ir pasileido bėgti, pakeliui griebdamas vieną ar kitą daiktą į rastą krepšį, jis vykdė tai, kas jam buvo liepta…bėgti ir neatsigręžti…. Bėgdamas jis girdėjo kaip dangus žaibais talžė tvirtovę. Jis girdėjo kaip griuvo kalnas ir trupėjo tvirtovės sienos, kaip garsiai pleškėjo ugnis, kaip graudžiai rėkė tie, ką prarijo liepsnos ar žaibai. Jis vis vien bėgo. Bėgo tol, kol tiesiog jo kūnas išseko ir jis susmuko miško glūdumoj, taip toli nuo tvirtovės, kad danguje tesimatė blausus šviesos taškelis, kur degė jo namai. Ten jis užsibintavo savo žaizdas ir užsikūręs mažą lauželį, paėmęs deglą, jis ant savo rankos degančia šaka išraižė vieną vardą “Margos” į savo rankos odą ir davė keršto priesaiką…tuo metu kur tyvuliuoja amžinybė kaip begalinė sielų jūra, kažkas juo susidomėjo…